Zodiako rate yra ženklų, kurių prigimtis neturi pilkų atspalvių. Jų vidinis pasaulis – amžina kova tarp šviesos ir tamsos, kur gerumas eina koja kojon su žiaurumu, o pasiaukojimas – su egoizmu. Gyvenant šalia tokių žmonių reikia priimti jų dvilypumą, nes už kiekvieno poelgio dažnai slypi motyvas, visiškai priešingas tam, kas matoma išorėje.
Šiame straipsnyje apžvelgsime tris kontroversiškiausius Zodiako ženklus, kuriuose taikiai sugyvena angelas ir demonas.
SKORPIONAS (spalio 24 d.–lapkričio 21 d.)
Skorpionas yra emocijų alchemikas, gebantis meilę paversti manija, o ištikimybę – kerštu. Jo „angelas“ pasireiškia gebėjimu visiškai atsiduoti artimiesiems, išgyventi bet kokius išbandymus ir parodyti neįtikėtiną dvasios jėgą. Toks Skorpionas yra ištikimas sąjungininkas, kurio parama neturi ribų.
Tačiau kai tik kas nors pažeidžia jo pasitikėjimą, į paviršių iškyla „demonas“. Šaltis, įniršis ir taiklūs smūgiai į jautriausias vietas – jo vizitinės kortelės. Skorpiono kerštas visada yra apskaičiuotas, o jo esmė yra iškreiptas, bet vis dėlto teisingumo jausmas. Paradoksas yra tas, kad net ir savo tamsioje pusėje jis išlieka ištikimas savo principams – kad ir koks iškreiptas tas lojalumas būtų.
DVYNIAI (gegužės 21 d.–birželio 21 d.)
Dvyniai gyvena kelių realijų pasaulyje, kur jų prieštaravimus atskleidžia nuolat besikeičiančios kaukės. Jų „angelas“ – žavus, šmaikštus pašnekovas, įkvepiantis kitus ir dosniai dalinantis savo šviesą. Būdami šalia, žmonės jaučia lengvumą ir beribes galimybes.
Tačiau jų „demonas“ yra ta pati lengvabūdiškumo pusė, tik pasukta į tamsą. Nepastovumas virsta išdavyste, smalsumas – į svetimas paslaptis, o intelektas – į manipuliavimo įrankį. Dvyniai gali kalbėti įtaigiai, patys netikėdami nė vienu žodžiu ir duoti pažadus, kuriuos iškart pamiršta. Didžiausia jų paslaptis ta, kad net jų nuoširdumas kartais yra tik meistriškai sukurta kaukė.
ŠAULIS (lapkričio 23 d.–gruodžio 21 d.)
Šaulys – amžinas klajoklis, besiblaškantis tarp aukštų idealų ir žiaurios gyvenimo tikrovės. Jo „angelas“ – nepalaužiamas optimizmas, tikėjimas gėriu ir noras dalintis žiniomis bei laisve. Toks Šaulys įkvepia, moko atleisti ir be baimės žvelgti į ateitį, tapdamas tikru dvasiniu vedliu.
Tačiau idealams susidūrus su realybe pabunda „demonas“ – ciniškas ir negailestingas tiesos ieškotojas. Jis, prisidengdamas atvirumu, gali smarkiai atskleisti kitų silpnybes ir sugriauti tikėjimą šventomis vertybėmis. Jo kandžiai pastebėjimai ypač skaudūs, nes juose slypi karčios tiesos. Šaulio prieštaravimas – amžinas noras tikėti gėriu ir tuo pačiu nesugebėjimas užsimerkti prieš pasaulio netobulumą.
